Catherine The Vampire

Diena ėjo į pabaigą. Kotryna pradėjo pabusti. Kaip visada, pirmas dalykas, kurį ji pastebėjo atmerkusi akis, buvo drėgmės kvapas rūsyje. Tai jos labai nejaudino; ji buvo pripratusi per dešimtmečius, bet ji visada tai pastebėdavo pabudusi. Ji gyveno mažame kambarėlyje apleisto namo rūsyje. Čia kažkada gyveno benamis, todėl kambaryje buvo keletas baldų, o sienos iš dalies išklijuotos senais, susidėvėjusiais tapetais, už kurių kartais girdėjosi vabzdžių ošimas. Dabar visiškai pabudusi Ketrina išsitiesė kaip katė ir atsisėdo ant čiužinio. Ji nebuvo tikra, ką veiks šiandien. Jos kraujo troškulys, kurį ji retkarčiais išgyvendavo, šiuo metu ne itin vargino. Prieš naktį ji buvo išvykusi į medžioklę, kad kelias ateinančias dienas galėtų ramiai gyventi. Šiek tiek pasukusi į kairę, ji pastebėjo, kad kambaryje yra ne viena; šalia sėdėjo katė, įdėmiai ją stebėjusi. Catherine mylėjo kates labiau nei bet kas kitas šiame pasaulyje; ji jais pasitikėjo. Jos gyvenime buvo daug tokių, kurie jau truko beveik penkis šimtus metų. Catherine jau seniai nustojo jas vadinti, nes suteikus katės vardą vėliau buvo sunkiau jų prarasti. Katė atsistojo ir išsitiesė, kaip ir Catherine, tada priėjo prie jos. „Tu ir aš esame panašūs“, – taip pat atsistojo Catherine. "Mūsų laukia dar viena diena. Einam, jau tamsu. Laikas eiti į lauką." Jiedu patraukė į išėjimą...